Kiekvienas turėtų turėti galimybę tapti sėkmingu fotografu ar fotografe. Šiuo moto vadovaujasi Emma Svensson. Prieš 20 metų ji pradėjo fotografuoti koncertus. Srityje, kurioje dominuoja vyrai, niekas į ją nežiūrėjo rimtai, bet ji įrodė, kad viskas gali pasikeisti. Emma sukūrė savo interneto svetainę, kuri vėliau išaugo ir tapo agentūra, atstovaujančia sėkmingiems fotografams. Ji taip pat įkūrė savo fotografijos įmonę, kurioje įdarbino daugiausia moteris fotografes. Net asmeniniame gyvenime ji nuolat ieško naujų iššūkių: pasiekusi aukštumas Europoje, ji įrodė, kad moterys gali pasiekti tą patį, ką ir vyrai: „Moterys neturėtų jaudintis, kad yra prastesnės už vyrus.“
Ji iki šiol prisimena meilės fotografijai pradžią: „Kai buvau vienuolikos, radau savo tėvų fotoaparatą. Tai buvo mano mėgstamiausias žaislas. Norėjau tapti režisiere.“ Tačiau jos bičiuliai mažame Švedijos miestelyje patarė jai nesiekti karjeros fotografijoje, nes tai per daug konkurencinga sritis. Iš to būtų sunku išgyventi. „Taigi, metus nieko nefotografavau. Eidama į koncertą 2002 m., pasiėmiau fotoaparatą ir, nors niekada anksčiau nefotografavau koncerto, pirmą kartą pabandžiusi, iškart supratau, kad tai mano pašaukimas. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.“
Tuo metu populiarėjo internetas. „Buvo daug svetainių su tekstais apie muziką, bet jose trūko nuotraukų iš koncertų, taigi aš sukūriau svetainę. Tuomet buvo labai sunku būti fotografe moterimi srityje, kurioje dominuoja vidutinio amžiaus vyrai. Niekas į mane nežiūrėjo rimtai, net nesisveikino. Kadangi buvau moteris, manęs neįleisdavo kartu su vyrais į užkulisius.
Tačiau aš kėliau vis daugiau nuotraukų į savo svetainę ir pakviečiau kitus jaunus ir ambicingus fotografus prisijungti prie manęs. Nelikome nepastebėti: laikraščiai ir žurnalai pradėjo naudoti mūsų nuotraukas ir mes tapome sėkminga agentūra. Senieji fotografai mūsų nekentė. Penkiolika metų iš eilės mūsų fotografai laimėjo prizus už geriausias koncertų nuotraukas. Kai kurie iš jų tapo nepaprastai sėkmingais, o kiti – redaguoja vaizdus arba dirba galerijose. Didžiuojuosi, kad galėjau šiek tiek prisidėti prie jų sėkmės.“
Būdama fotografijos mokytoja, ji pastebėjo, kad 80 procentų fotografijos studentų sudaro moterys, tačiau po studijų baigimo, 95 procentai fotografavimo darbų atitenka vyrams. „Agentūros ir žmonės, samdantys darbuotojus, buvo vyrai. Ši tendencija man pasirodė nepriimtina, todėl bandžiau didinti visuomenės informuotumą apie ją. Tai buvo nesibaigiantis galvos skausmas, bet buvo verta. Jaunos fotografės man net dėkojo už tai. Suteikiau joms stiprybės tęsti fotografės karjerą.“
Kitas Emmos gyvenimą pakeitęs įvykis buvo filmas „Everest“, kurį ji pamatė skrisdama lėktuvu. „Skridau į Naująją Zelandiją. Filmas mane įkvėpė panašiai kaip ir mano pirmosios koncerto nuotraukos. Tiesiog pajaučiau, kad turiu vykti kopti į kalnus. Žmonės – net mano vaikinas tuo metu – sakė, kad tai prasta idėja. Jie bandė mane įtikinti, kad kopimas į kalnus yra pernelyg pavojingas moterims. Bet aš vis tiek tai padariau. Užlipusi į aukščiausią kalną Europoje, žinojau, kad noriu dar. Taigi išsikėliau sau tikslą: per metus užkopti į aukščiausius Europos kalnus. Ir aš tai padariau. Ir dar: įkopiau į 61 kalną.“
Šiandien ji laiką skiria fotografijai ir kopimui į kalnus. „Pusę laiko fotografuoju, kitą pusę leidžiu kalnuose.“ Ji vis dar susiduria su daugybe nusistatymų: „Augdamos, mergaitės mokomos vengti tokių nuotykių. Pavojinga keliauti vienai, leistis į nutrūktgalviškas keliones. Atsisakau tuo tikėti. Keliauju į negyvenamas vietas ir niekada nesijaučiau išsigandusi. Tai, kad esate moteris, dar nereiškia, kad negalite gyvenime patirti visko, ko norite.“
Ji turi savo nuosavą studiją, kurioje dirba tik moterys. „Anksčiau čia dirbo 12 žmonių, bet kopinėjant į kalnus tokį darbuotojų skaičių išlaikyti sunku. Taigi grįžau prie trijų žmonių: planuotojos, fotografės ir padėjėjos. Taip pat prižiūriu praktikantes. Kai darbinau naujus žmones, iš šimto gautų laiškų, man labiausiai patiko tie, kuriuos parašė moterys. Fotografės profesija gali būti labai vieniša, todėl gera dirbti komandoje, vertinti vienas kito darbą ir išgirsti kitų nuomonę.“
Pirmą kartą su „Panasonic“ LUMIX fotoaparatais ji dirbo prieš metus. „Išbandžiau „Panasonic“ LUMIX S1R. Mane užbūrė vaizdų kokybė. Tai buvo kažkas naujo! Kopdama naudoju „Panasonic“ LUMIX GX9. Fotoaparatą užsikabinu ant kaklo, nes vargu ar prisiminčiau jį naudoti, jei jis būtų kuprinėje. Todėl jis turi daug ką atlaikyti: lietų, sniegą ir smūgius į uolas. Nepaisant visko, fotoaparatas veikia nepriekaištingai, net ir po daugelio metų labai atšiauriomis sąlygomis.“
Emma Svensson
Emma Svensson fotografės karjerą pradėjo 2002 m. Ji fotografavo muzikantus, koncertus ir pelnė pripažinimą kaip mados fotografė. Be bandymo pasiekti pasaulio rekordą įkopiant į 61 Europos kalną, ji dirba studijoje, kurioje įdarbino nemažai moterų fotografių. Ji dirba ir siekia vienodų galimybių ir pokyčių moterims fotografijoje, ir tuo pačiu siekia įkvėpti žmones siekti savo asmeninių svajonių.
